|
Pabandysime šiek tiek apsišviesti srityje, kuri atrodo tokia aiški, jog aiškiau jau ir būti negali - dalinimasis informacija elektroninėje erdvėje. Konkrečiau - vadinamieji Peer-To-Peer tinklai ir populiarusis BitTorrent.
Viskas prasidėjo nuo to, kad teko parašyti šiokį tokį mokslinį - publicistinį darbelį šia tema. Kadangi iš esmės esu žmogus "ne skūpas", siūlau jį pasiskaitinėti ir Jums.
Savaime suprantama, jog tolimesnis jo kopijavimas, panaudojimas ir pan. be mano sutikimo yra neteisėtas ir gali turėti ne visai linksmų pasekmių. ĮVADAS Turbūt niekas šiais laikais jau nebedrįstų ginčyti teiginį, jog dabartinė visuomenė egzistuoja supama dar neregėto informacijos kiekio. Šiandieninis žmogus yra tiesiog priverstas nuolat įsisavinti ir tuo pačiu skleisti informaciją. Tai nebeatsiejama komunikavimo dalis. Informacija pamažu savo esme tampa ne tik pagrindas formuoti individualioms žinioms, tačiau ir tam tikras ekonomikos elementas - perkama, parduodama, mainoma prekė, kartais – net atsiskaitymo priemonė. Būtent atsiradęs ekonominis elementas yra ta paskata pradėti ginti ir saugoti informaciją. Pastebėjus, jog intelektinės veiklos pasekoje gali būti išgauta visuotinai naudinga informacija, atsirado galimybės ja pasinaudoti komerciniais tikslais. Tokiu atveju informacijos nukopijavimas tapo labai neparankus informacijos pradiniam autoriui. Buvo sukurtas autorių teisių ir su jomis susijusių teisių mechanizmas. Kurį laiką jis gana efektyviai funkcionavo. Intelektinės veiklos produktus buvo sudėtinga nukopijuoti, nukopijavus gan sunku išlikti nepastebėtam. Greičiausiai panaši situacija būtų besitęsusi iki šių dienų, tačiau praeito amžiaus dešimtajame dešimtmetyje įvykęs lūžis tinklo technologijų vartojime, o ypač – šio amžiaus pirmojo dešimtmečio elektroninės erdvės beprecedentis įsiskverbimas į kasdienines žmonių operacijas (dažnai labai pelnytai vadinamas tiesiog revoliucija), atvėrė absoliučiai naujas galimybes informacijos sklaidai, apie kurias anksčiau nebuvo drįstama net svajoti. Prasidėjo visiškai naujas etapas visuomenės gyvenime. Bet kokia elektroninės formos autorių teisėmis ir gretutinėmis teisėmis saugoma informacija tapo pasiekiama keliais klavišų paspaudimais. Dėl savo specifikos elektroninės bylos originalas iš esmės visiškai niekuo nesiskiria nuo savo kopijos – 9bendriausia prasme tai tėra identiškos 1 ir 0 sekos. Teoriškai bylų su jose esančia informacija galima padaryti neribotą kopijų skaičių. Dėl šiuolaikinio globaliojo tinklo skverbties ir jo techninio pajėgumo elektroninių bylų platinimas tapo praktiškai nekontroliuojamas. Tokia padėtis, žinoma, negalėjo likti nepastebėta autorių teisių turėtojų. Buvo imtasi iki šiol neregėtų priemonių, siekiant pažaboti piratavimą internete. Pradėtos diegti techninės apsaugos priemonės, kurios neva turėjo užkirsti kelią nelegalių kopijų gamybai. Vienas didžiausių smūgių techninių apsaugos priemonių šalininkams suduotas kai buvo nukopijuotas DVD diskas – buvo plačiai apskelbta, jog DVD apsaugotas „nenulaužiama“ technologija, tačiau „nenulaužiamumas“ truko vos daugiau nei metus... Šiandien į tokio pobūdžio apsaugos priemones žiūrima gana skeptiškai. Dabar didžioji dalis autorių teisių turėtojų pastangų apsaugoti kūrinius elektroninėje erdvėje sutelkta įstatymų leidybos srityje – inicijuojamas naujų įstatymų priėmimas, tobulinami senieji, kuriamos konvencijos, pasirašomos daugiašalės sutartys ir t.t. Nepaisant didžiulių pastangų, panašu, jog artėja laikas, kuomet intelektinės nuosavybės elektroninėje erdvėje traktavimas turės neišvengiamai keistis. Intensyviai didėjantis piratavimo mastas rodo esamo reguliavimo neveiksmingumą ar netgi nereikalaingumą. Kol kas kova su elektroninės erdvės piratais primena „kovą su vėjo malūnais“. Viskas gal ir nebūtų taip beviltiška, jei ne vadinamieji „peer to peer“ (arba P2P) tinklai... PEER TO PEER Teigiama, jog interneto vartotojai vysto atskirą nerašytą praktiką, kuri atspindi jų supratimą apie tai, kas yra gerai ir leistina. Ši praktikos sukurtos normos kartais gali atrodyti gana keistais globalios žmonių sąveikos rezultatais ir kartais netgi prieštarauti „materialiojo“ pasaulio tvarkai. Prieštaravimas ypač ryškus konfliktuose tarp interneto vartotojų nusistovėjusio teisingumo suvokimo ir realaus teisinio reguliavimo intelektinės teisės srityje. Galima aiškiai įvardinti, jog visas interneto funkcionavimas yra pagrįstas informacijos kopijų darymu. Tai automatiškai atlieka kompiuteriai – ne žmonės. Pavyzdžiui, interneto svetainių atveju mes matome svetainės kopiją, kuri buvo atsiųsta į mūsų naršyklę, ne originaliąją svetainę. Pakeliui ši svetainės kopija dar gali būti nukopijuota ir papildyta tarpiniame serveryje, siekiant pagreitinti ryšį. Tačiau ne automatinis kopijavimas tampa šiandienos autorių teisių turėtojų gynėjų didžiausia problema, o anksčiau minėta interneto vartotojų kultūra, kuri nesustabdomai progresuoja visuotinio duomenų kopijavimo fone. Šiandien vienas didžiausių teisėsaugininkų „galvos skausmų“ – apsikeitimo elektroninėmis bylomis tinklai „varotojas – vartotojui“ (ang. „peer to peer“ arba „P2P“). Teoriškai P2P tinklas – tai kompiuterinis tinklas, kurio vartotojai tarpusavyje dalinasi informacija tiesiogiai, t.y. be tarpinio serverio. Serveris šiuo atveju neatlieka duomenų talpyklos funkcijos. Duomenys saugomi vartotojų kompiuteriuose ir tarp jų vyksta apsikeitimas informacija. Tinklas, kuriame nėra tarpinio serverio vadinamas „grynuoju“. Tačiau praktikoje dažniausiai pasitaiko, jog serveris visgi egzistuoja, tačiau jo funkcija pakitusi - P2P tinkle jis kaupia informaciją apie tai, kuriame vartotojo kompiuteryje saugomi tam tikri informaciniai resursai. Pirmieji P2P tinklai pradėti praktiškai naudoti XX amžiaus dešimtame dešimtmetyje. Dažniausiai tai būdavo greitas būdas mokslo įstaigoms, kariuomenei, fizinių asmenų tinklams apsikeisti aktualia informacija. Iš esmės šie mainai apėmė tik legalų apsikeitimą savo pačių sukurta informacija, išvengiant lėto ir nuolat apkrauto serverio paslaugų. Manoma, jog p2p tinklų veikla sudaro nuo 20% iki 80% visos interneto ryšio apkrovos. Tačiau visas šis pasidalinimas informacija pradėjo įgauti globalų pobūdį. Natūralu, kad intelektinėmis teisėmis apsaugota informacija vis dažniau informacinių mainų tinkle objektu. Ypatingą paskatą šiems procesams suteikė lygiagrečiai su P2P tinklu besivystantys nauji audio ir video formatai, kurių dėka tapo įmanoma iš fizinių laikmenų informaciją perkelti į elektroninę erdvę. Puikus pavyzdys ir visų autorių teisių turėtojų košmaras – populiarusis MP3 muzikinis formatas. Jo dėka muzikos industrija kasmet skaičiuoja milijardinius nuostolius. Mažos talpos, sąlyginai kokybiškai atkuriančios muzikinius garsus bylos tapo vienu pagrindinių mainų P2P tinkluose objektų. PIRMIEJI P2P TINKLŲ IR AUTORIŲ TEISIŲ GYNĖJŲ SUSIDŪRIMAI. NAPSTER ATVEJIS MP3 formatą 1987 metais išrado Frauhoferio Draugija. Pagrindinis jo privalumas – jau minėtas vietos elektroninėje laikmenoje taupymas. 1994 metais buvo pristatyta pirmoji programinė įranga MP3 formato bylų kūrimui iš įprastinių kompaktinių diskų. Šio formato plitimas vartotojų tarpe pradžioje buvo gana vangus – masiškai MP3 bylas kūrė pavieniai entuziastai, vadinti „skaldytojais“ (angliškai „rippers“). Iš esmės tokie jų veiksmai didesnės žalos muzikos industrijai nesukėlė, tradicinių kompaktinių diskų pardavimai toliau sėkmingai augo. MP3 tapo tiesiog madingu žaisliuku: „Kaupti MP3 bylas savo kompiuteryje ir iš jo groti muziką vakarėlio metu buvo tiesiog „kieta“, taip pat ir praktiška – muzikos kolekcijai reikėjo daug mažiau vietos, ją visą pasiekti užteko klavišo spustelėjimo“. Tačiau visa ši muzikos pramonės idilė ilgai nesitęsė. 1999 metais Šiaurės rytų Bostono universiteto studentas Šonas Faningas (ang. Shawn Fanning) išleido pirmąjį P2P principu veikiantį produktą, kurį galima buvo vadinti daugiau ar mažiau masiškai naudojamu – Napster. Jo naudotojai turėjo galimybę dalintis muzikiniais MP3 failais, už tai nemokant jokio mokesčio, su kitais paslaugos vartotojais. Viskas, ko reikėjo – tai tiesiog parsisiųsti ir savo kompiuteryje įsidiegti Napster programą. Šis P2P tinklas gyvavo gan trumpai. Jau 1999 metų rudenį Amerikos įrašų industrijos asociacija (ang. Recording Industry Association of America (RIAA)) iškėlė bylą Napster, kaltindama šį tinklą piratavimu. Priešingai nei anksčiau, po Napster atsiradimo įspūdingai išaugo muzikos kūrinių kopijų skaičius, labai sumažindamas muzikinės industrijos gigantų pelnus. Dėl šių priežasčių RIAA ieškinio pagrindinis teiginys buvo, kad dalinimasis muzikinėmis bylomis šiurkščiai pažeidžia esantį teisinį reguliavimą ir kelia grėsmę muzikos industrijai, o ypač atlikėjų interesams, kadangi niekas iš jų negaudavo piniginių kompensacijų iš „piratų“. Buvo teigiama, kad dėl Napster veiklos muzikos pardavimai smuko 30%. Po nepavykusios apeliacijos 2002 metais Napster buvo priverstas nutraukti savo veiklą. Nepalankų teismo sprendimą nulėmė viena paprasta aplinkybė – centralizuota Napster tinklo struktūra. Kadangi ši P2P tinklo versija buvo centralizuota, t.y. vartotojų apsikeitimas informacija buvo organizuotas per centrinį serverį, informacija nors ir trumpam, tačiau buvo jame talpinama. Šiuo atveju Napster buvo traktuojamas kai interneto paslaugų teikėjas, disponuojantis neteisėtu turiniu. KAZAA ATVEJIS – NENUSAKOMA INTELEKTINĖS NUOSAVYBĖS TEISIŲ PAŽEIDIMO GEOGRAFIJA Naujų P2P architektams Napster liūdna pabaiga buvo puikus pavyzdys, ko nereikėtų daryti. Vienas žymiausių ir interneto vartotojų tarpe laikomas legendiniu – Kazaa tinklas. Jį 2001 pristatė Niklas Zennström, Janus Friis, ir Priit Kasesalu (jie taip pat ir Skype kūrėjai) kompanija Consumer Empowerment. Kazaa atvejis unikalus tuo, kad sukūrė gana nemažai precedentinių atvejų, kuriais iki šiol remiasi autorių teisių gynėjai. Jau 2001 metais Kazaa savininkai buvo pirmą kartą paduoti į teismą Olandijoje. Tais pačiais metais teismas įpareigojo modifikuoti Kazaa veikimą taip, jog teisės į intelektinę nuosavybę nebūtų negalėtų būti pažeistos, priešingu atveju – sumokėti didžiulę baudą. Atsakydami į šį reikalavimą Consumer Empowerment tiesiog perdavė Kazaa kompanijai Sharman Networks, įsikūrusiai Australijoje. Olandijos teismo sprendimas buvo peržiūrėtas 2002 metų pradžioje ir šį kartą nuspręsta, kad Kazaa kūrėjai nėra atsakingi už vartotojų veiksmus, atliekamus elektroninėje erdvėje. Šio sprendimo apeliacinis skundas nebuvo patenkintas. Pergale džiaugtis teko neilgai – 2004 metų pradžioje naujieji savininkai buvo paduoti į teismą Australijoje. Australijos įrašų industrijos asociacija (ang. Australian Record Industry Association (ARIA)) pareiškė kaltinimus Kazaa dėl didžiulių pažeidimų autorių teisių srityje. 2005 metais savo sprendime Australijos teismas pareiškė, jog Sharman Networks, nepaisant to, kad nėra savaime kaltas dėl autorių teisių pažeidimų, tačiau prisidėjo prie jų padarymo „autorizuodamas“ Kazaa vartotojus, kurie nelegaliai keitėsi informacija. Teismas nustatė, kad visi 6 kaltinamieji (be Sharman Networks Kazaa nuosavybės teisės priklausė dar keletui ofšorinių kompanijų) žinojo ir leido Kazaa vartotojams nelegaliai kopijuoti muzikos kūrinius. Kompanijai buvo liepta per du mėnesius modifikuoti programinę įrangą. Visi nuteistieji buvo taip pat buvo priversti išmokėti milijonines kompensacijas muzikos įrašų kompanijoms, kurios inicijavo teisėsaugos institucijų veiksmus. Kadangi teismo sprendimo dalis, kurioje kalbama apie programinės įrangos modifikavimą galiojo tik Australijos teritorijoje, o Kazaa savininkai nespėjo atlikti reikiamų veiksmų, buvo rasta paprasta išeitis – nustačius, kad vartotojas, kuris bando atsisiųsti Kazaa programinę įrangą, šiuo metu yra Australijoje, jam buvo parodomas įspėjimas, jog siuntimasis į Australijos teritoriją negalimas. Sharman Networks planavo apskųsti Australijos teismo sprendimą apeliacine tvarka, kai netikėtai buvo įtraukti į vieną žymiausių piratavimo internete bylų Jungtinėse Amerikos Valstijose. Bylos unikalumas atsiskleidžia vien pažvelgus į kaltinamosios pusės geografinio išsidėstymo specifiką: Sharman Networks veikia laikydamasi Australijos įstatymų, paslaugos teikimui reikalingi serveriai įkurdinti Danijoje, šaltinio kodas paskutinį kartą pastebėtas Estijoje, Kazaa išradėjai, kontroliuojantys pamatines technologijas, apsistoję Olandijoje. Vienintelis saitas su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis – milijonai vartotojų jos teritorijoje. Ši byla buvo tarsi iššūkis visai JAV teisės sistemai – ar pakankamai efektyvūs yra nacionaliniai įstatymai byloje prieš kompaniją, kuri veikia šalies teritorijoje tik virtualiai. Šis argumentas buvo vienas pagrindinių kaltinamosios šalies pozicijoje: „Jie prašo teismo išplėsti JAV autorių teises saugančias normas pasauliniu lygiu. Tai nepriimtina. Šis klausimas priklauso valstybių suverenams ir turėtų būti sprendžiamas diplomatiniu lygiu“. Atsakymas į tokią poziciją buvo labai paprastas ir nuspėjamas: „Kompanijos teisių į intelektinę nuosavybę turėtojos visame pasaulyje nesėdės sudėję rankų ir neleis kitoms kompanijoms kurti savo verslą ant jų kaktos prakaito (ang. build businesses off the sweat of their brow) vien todėl, kad jos įsteigė savo dirbtuves kurioje nors kitoje šalyje“. Šie teiginiai įprasmina abiejų šalių pozicijas. Pagrindinis gynybos argumentas – JAV jurisdikcijos trūkumas, kadangi kompanija veikia pagal Australijos įstatymus ir globalus interneto ryšio pobūdis nėra pretekstas JAV pritaikyti savo teisinius nuostatus, be to – neteisėtai turinį kopijavo ne Kazaa savininkai, o naudotojai, Sharman Networks negali būti atsakinga už visų jų veiksmus. Tuo tarpu gigantiškos įrašų korporacijos savo pozicijas grindė tuo, kad nors internetas ir globalus, tačiau niekas negali JAV uždrausti pritaikyti savo įstatymus, kai daroma įtaka jos piliečiams jos pačios teritorijoje. Teismo procese nebuvo užmirštas ir Napster atvejis. Buvo siūloma pritaikyti analogiškas įstatymo nuostatas ir Kazaa byloje. Tačiau gynyba pateikė svarų argumentą – Kazaa programinė įranga fundamentaliai skyrėsi nuo Napster dėl to, kad kompanijos serveriai nekontroliavo duomenų, kurie failai yra kurio vartotojo kompiuteryje. Netgi visiškai nutraukus operacijas, žmonės, kurie jau turėjo įsidiegę programą, galėjo toliau dalintis bylomis. Tuo tarpu Holivudo kompanijos neigė teiginius, kad Sharman Networks negali kontroliuoti vartotojų, prisijungusių prie tinklo, veiklos, kadangi buvo tikrinama, kuris tuo metu prisijungęs vartotojas kuo dalijasi ir kuriame kontinente jis yra. Kazaa skyrėsi nuo Napster ir kitais aspektais: bet kuriuo paros metu Kazaa naudojosi ne mažiau kaip 3 milijonai vartotojų visame pasaulyje, kurie dalijosi tarpusavyje apie puse milijardo failų. Tai beveik dvigubai daugiau, nei Napster pačiame piko įkarštyje. Dar vienas Kazaa tinklo populiarumo veiksnys – galimybė dalintis ne tik muzikiniais, tačiau ir foto, vaizdo, bei tekstiniais failais. Ši byla baigėsi didžiųjų įrašų platinimo korporacijų, tokių kaip Universal Music, Sony BMG, EMI ir Warner Music, naudai. Teismas įpareigojo Sharman Networks paversti Kazaa išimtinai legalaus turinio informacijos apsikeitimo tinklu bei sumokėti įrašų industrijai 100 ml. JAV dolerių vertės kompensaciją už padarytą žalą. Šiuo metu Kazaa P2P tinklas merdėja – iškart po teismo sprendimo tinklo naudojimas krito nuo kelių milijonų vartotojų iki kelių šimtų tūkstančių vartotojų bet kurių metu, o dabar jų tėra vos kelios dešimtys tūkstančių. Dalis vartotojų dar bando naudotis senomis neautorizuotomis Kazaa programinės įrangos versijomis, visi likę naudojasi dabartine, neleidžiančia neribotai dalytis bet kokio turinio informacija. Jokių programos naujinimų nebuvo išleista jau porą metų, kontaktinė informacija netiksli. Didžioji dalis interneto vartotojų konstatuoja Kazaa „mirtį“. „Mes laimėjome dar vieną mūšį vykstančiame kare“ – teigė John Kennedy, Tarptautinės fonografijos industrijos federacijos pirmininkas. „Judame pirmyn pasišokinėdami“. Šie žodžiai buvo pasakyti 2006 metais. Prabėgus nepilniems trims metams galima drąsiai teigti, jog intelektinės nuosavybės instituto šalininkų pozicijos, nepaisant didžiųjų pergalių teismo procesuose, tik silpnėja. Ir vėl – vienas pagrindinių šį procesą skatinančių veiksnių – P2P tinklų atgimimas ir savotiška revoliucija, nepaliekanti galimybės ką nors kaltinti intelektinių teisių pažeidimu keičiantis informaciją. BITTORRENT TINKLAS IR AUDRA PIRATŲ UŽUTĖKYJE Po visų sukrėtimų ir bandymų „užsmaugti“ P2P technologijas teisinėmis priemonėmis pasiektas visiškai priešingas rezultatas. Šiandien turime sąlyginai naują P2P technologiją, vadinamą BitTorrent tinklu. Tai bene populiariausias P2P tinklas šiuo metu, išsiskiriantis galimybėmis persiųsti didžiulius duomenų kiekius, pavyzdžiui, aukštos raiškos filmus, televizijos serialus, muzikinių įrašų kolekcijas ir t.t. Kitaip nei Napster ir Kazaa, BitTorent naudoja atvirąjį protokolą (suprimityvintai tariant – nėra komercializuotas), prie jo kūrimo ir vystymo prisidėję daugiau nei 50 p2p programinės įrangos kūrėjų. Tai dar viena didelė kliūtis autorių teises ginančioms organizacijoms ir leidybinėms kompanijoms – realiai nėra atsakingo technologijos kūrėjo. BitTorent sugeba išvystyti iki šiol dar neregėtą duomenų kopijavimo efektyvumą. Vienam vartotojui pasidalinus failu, kitam vartotojui jį atsisiuntus, jie abu tampa to paties failo skleidėjais. Trečiasis vartotojas, siųsdamasis failą, siųsis jį jau iš abiejų pirmųjų vartotojų po fragmentą. Pradėjęs siųstis šį failą ketvirtasis vartotojas siųsis fragmentus ne tik iš pirmųjų dviejų, tačiau ir iš trečiojo jau atsisiųstosios dalies failo. Šitaip galima išvystyti praktiškai neriboto dydžio tinklą. Kadangi tas pats failas siunčiamas iš daugelio šaltinių vienu metu, labai sumažėja tinklo linijų apkrova ir siuntimas tampa daug greitesnis. Tad visiškai nenuostabu, jog tokios milžiniškos informacijos perdavimo galimybės interneto erdvėje kelia didelį susirūpinimą teisėsaugos institucijoms. Dar vienas BitTorent tinklo ypatumas, trukdantis nustatyti atsakingus asmenis už intelektinės nuosavybės teisėmis apsaugotų duomenų kopijavimą – visiškai neaiškus interneto paslaugų teikėjo indėlis šioje nusikalstamoje veikoje. Kažkokių konkrečiai įvardintinų veiksmų jis neatlieka. Pradinis vartotojas sukuria nedidelį failiuką – „torrent‘ą“ su informacija apie norimą pasidalinti failą, šį tekstinį failiuką jis talpina į tarpinį serverį – „tracker‘į“. Norintis atsisiųsti pradinio vartotojo pasiūlytą bylą, vartotojas turi parsisiųsti „torrent‘ą“, jį suaktyvinus specialia programine įranga, nurodomas tracker‘is su informacija, kurie jo vartotojai turi pageidaujamą failą, kurio fragmentai teikiami užklausėjui per minėtą specialią programinę įrangą. Jokie duomenys į tarpinį serverį nėra kopijuojami, nėra jokių tiesioginių nuorodų į intelektinės nuosavybės teisėmis apsaugotą turinį. Iš esmės tokia technologija sukuria situaciją, kuomet „nelieka kaltų“. Tikrai akivaizdžiai atsakingas už intelektinės nuosavybės teisėmis apsaugotos informacijos kopijavimą ir platinimą lieka tik P2P tinklo vartotojas. Anksčiau aptartose bylose įrodytas interneto paslaugų teikėjo atsakomybės klausimas BitTorrent tinklo atveju vėl tampa miglotas. Nors JAV jau įvykę keletas bylų, kuriose teismas pripažino kaltais „traker‘io“ savininkus ir jiems nurodė atlyginti žalą, padarytą pramogų industrijos atstovams, tačiau panašu, jog klausimas visgi lieka atviras. Šiuo metu pradėtas didelę dalį interneto vartotojų bendruomenės sudrebinęs „The PirateBay“ teismo procesas. www.piratebay.org – šiuo metu didžiausias „tracker‘is“ pasaulyje. Jis vienija apie 22 milijonus vartotojų visame pasaulyje. Pačių „traker‘io‘ steigėjų pateikiami skaičiai stebina, o pramogų industriją greičiausiai tiesiog šiurpina – apie 80% visos interneto tinklo apkrovos susidaro dėl BitTorrent tinklo veiklos, pusę jos – „The PirateBay“ vartotojų siuntimaisi. Atrodo, jog šiame procese muzikos ir kino industrijai visgi gali tekti kapituliuoti. „The PirateBay“ kūrėjai platina skambius atsišaukimus, interneto erdvėje skelbia proceso medžiagą, turi minias juos palaikančių fanų ir nė kiek nebijo gresiančio kalėjimo ir milijoninių sumų žalai atlyginti. Tuo pat metu pramogų pasaulio industrija prašo priteisti sąlyginai mažą sumą žalos atlyginimui – apie 37,2 mln. litų (palyginimui Kazaa – 100 mln. JAV dolerių ir „tik“ 3 mln vartotojų), po antrosios teismo dienos panaikinama pusė pareikštų kaltinimų ir t.t. IŠVADOS Jau dabar aišku, jog kad ir kaip bepasibaigtų, „The PirateBay“ byla turės milžinišką įtaką ne tik P2P technologijų, tačiau ir paties interneto tolimesniam vystymuisi. Nejučia peršasi kelios galimos alternatyvos: sunaikinama arba paliekama merdėti dar viena informacijos sklaidos technologija, tačiau nedelsiant ją pakeičia kokia nors kita, naujesnė, našesnė, tam tikra prasme kelianti didesnį pavojų visuomenei dėl savo nekontroliuojamo pobūdžio. Kita alternatyva – P2P kaip technologijos draudimas, stipresnė interneto kontrolė, intelektinės nuosavybės instituto skvarba internete, sukelianti technologinį regresą. Dėl ypatingai dinamiško interneto pobūdžio ši alternatyva mažiausiai tikėtina. Trečioji galimybė – laisvo keitimosi informacija šalininkų triumfas. Sumenksta praktinė intelektinės nuosavybės internete reikšmė, pramogų industrija patiria dar vieną sukrėtimą, tačiau palaipsniui atranda naujas galimybes. Didesnį vaidmenį pradeda vaidinti ne pats pagrindinis intelektinės veiklos produktas, pvz. kino filmas, tačiau kiti jo inspiruoti gaminiai ir paslaugos, pvz. filmo herojų atributika, skirtingas pateikimas kino teatro žiūrovams ir t.t. Šį scenarijų iš dalies galima būtų pavadinti „laimi visi‘ – interneto vartotojų neberiboja neaiški atsakomybė už jų veiksmus, tuo pačiu didžiosios korporacijos persiorientuoja, sutelkia dėmesį į gretutinės produkcijos platinimo galimybes, taip suteikdami papildomą paskatinimą reklamos pramonei. Žinoma, trečioji alternatyva niekaip nesuderinama su dabartiniu teisiniu reguliavimu, tačiau šiuo atveju verta prisiminti tai, kad jau buvo minėta šio rašinio pradžioje – internetas tampa savita terpė, kurioje galima pritaikyti esamas taisykles. Šiuo metu jau galima kelti tam tikrus kultūrinius-visuomeninius klausimus. Internetas tapo socialinės realybės dalimi, jis kai kuriais atvejais netgi įtakoja „tikrojo“ pasaulio procesus, o ne atvirkščiai. Šioje vietoje reikėtų pabrėžti viena dalyką – greitai nebebus „virtualiojo“ ir „tikrojo“ pasaulių sąvokų, todėl ir diferencijuotas teisinis reguliavimas nėra reikalingas. Tačiau šiuo metu išlieka nedidelė tikimybė, jog P2P galėtų būti uždraustas kaip technologija vien todėl, kad esamų normų greitu metu gali nebepavykti „pritempti“ prie realios situacijos.
|
Šviečiamės
