|
Kaip sakoma, geriau vėliau, nei niekada... Šiandien betikrinant elektroninį paštą akis užkliuvo už poros išsiųstų laiškų, į kuriuos atsakymų taip ir nepavyko gauti.
Visa istorija prasidėjo kažkada senai, kai BMS'e man įbruko vieną iš šiais laikais itin populiarių KAUPK-TAŠKUS-IR-NIEKO-NEGAUK klientų lojalumo kortelių. Pradžioje tegavau popierinį jos variantą, išleidęs pakankamai pinigų turėjau būti apdovanotas plastikine kortele. Kadangi nelaimingai sutapus aplinkybėms BMS liko vienintelis didesnis dėmesio vertas elektronika prekiaujantis prekybos centrų tinklas šiose apylinkėse, sumą surinkau gan greit. Buvau perspėtas laukti laiško su nauja kortele po poros savaičių.
Praėjus trejetui savaičių jau kaip ir pradėjau tikėtis įvairesnio turinio šiaip jau gan monotoniškoje sąskaitų krūvoje, kuri parkeliauja kiekvieno mėnesio pirmoje pusėje. Na ir ką Jūs manote - šių metų liepos šeštąją sulaukiau žadėtojo laiško. Tačiau jau pirmą akimirką jį pamačius tarsi elektra perbėgo per poodinį riebalinį sluoksnį:  
 
Turbūt nereikia nė sakyti, jog nelikau sužavėtas. Švelniai tariant... Atplėšto laiško gavimas, matyt, galėtų pretenduoti į vieną nemaloniausių buitinių situacijų.
Nieko per daug nesitikėdamas iškart brūkštelėjau porą laiškelių: BMS'ui su siūlymu pasitarti su pašto paslaugas teikiančia firma, leidau sau pasamprotauti, jog ir kitiems klientams tai galėtų nepatikti; jau didžiai negerbiamai UAB "Vilpostus" - su paklausimu, kas ir kodėl atplėšė man adresuotą laišką. Dar šmėstelėjo šiaip jau trenktokų mano kaimynų versija, bet ją teko atmesti - pašto dėžutės turinys sunkiai pasiekiamas, naują spynelę sumontavau savo nagingais nagais, raktą turiu aš ir mano antroji pusė.
Pirmieji sureagavo BMS - parašė, jog pasidomės. UAB "Vilpostus" turbūt tai buvo ne itin įdomu - kitą dieną gavau paklausimą, kur gyvenu (nori pasiaiškinti su darbuotojais, laiške nenaudojamas lietuviškas raidynas, ką aš sau leidžiu daryti tik SMS žinutėse (telefone jo tiesiog nėra), ypatingos skubos atvejais ar susirašinėjant su draugais). Adresą maloniai nurodžiau.
Tuo istorija baigiasi - nei viena, nei kita kompanija daugiau nepratarė nė žodžio. Na o aš kaskart žvairuoju laiptinėje lipdamas laiptais į raudonąją pašto dėžutę - o gal trenkti kaimynai...
|
Omuo